Šiandien Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus yra didžiausia tarptautinė mokykla Lietuvoje, pripažinta Prancūzijos švietimo agentūros užsienyje tinklo (AEFE) narė. Čia mokosi daugiau nei 560 mokinių nuo 2 iki 18 metų, net 80 proc. jų – lietuviai. Licėjaus istorija prasidėjo 1991-aisiais, į Lietuvą atvykus pirmiesiems prancūzų diplomatams. Prie jo įkūrimo prisidėjo ir lietuvių šeimos. Apie mokyklos ištakas pasakoja pirmosios Mokinių tėvų asociacijos pirmininkė Caroline Berthonnet.
Prancūzų įspūdžiai 1991-ųjų Vilniuje: maisto talonai, barikados ir darželio paieškos vaikams
Atkūrus tarptautinius santykius, į Vilnių atvyko prancūzų diplomatų. Jean-Charles Berthonnet buvo paskirtas pirmuoju 1991 m. rugpjūtį įkurtos Prancūzijos ambasados Lietuvoje patarėju. Diplomato žmona C. Berthonnet, nieko nelaukdama, pradėjo ieškoti ugdymo įstaigos jų vaikams.
„Į Vilnių su 5-erių ir 3-jų metų vaikais atvykome 1991 m. lapkričio 12 d., po ilgos trijų dienų kelionės automobiliu. Įsikūrėme bute, esančiame netoli Seimo, kur vis dar stovėjo prieštankiniai betoniniai blokai. Džiaugėmės pagaliau apsigyvenę šalyje, kurioje buvo kuriama istorija. Kartu apėmė keistas jausmas, kad esame taip toli nuo Prancūzijos. Nebuvo skrydžių, net tiesioginės telefono linijos. Tuomet ir būtiniausių prekių gauti nebuvo paprasta, reikėjo pasirūpinti maisto talonais. Tačiau turėjome imtis darbo ir atkurti prieš 50 metų nutrūkusius ryšius“, – pasakoja C. Berthonnet.
Prancūzų šeima gavo pasiūlymą lankyti Vilniaus 27-osios vidurinės mokyklos (dabar – Jono Basanavičiaus gimnazija), kurioje buvo mokoma prancūzų kalbos, darželį. Mažieji prancūzai prisijungė prie grupės, kurios auklėtoja Loreta Jankauskienė mokėjo šią kalbą.
Dar tais pačiais metais C. Berthonnet susisiekė su AEFE ir paprašė pagalbos įkuriant prancūzišką klasę: „Nuvykusi į Paryžių supratau, kad AEFE pasikliauja vietos Tėvų asociacijomis ir jas skatina savarankiškai steigti mokyklas. Jei naujoji ugdymo įstaiga Paryžiui atrodo perspektyvi, agentūra pradeda nagrinėti jos patvirtinimo procedūrą.“
Netrukus Vilniuje apsistojo ir daugiau prancūzų šeimų. Dar tais pačiais metais C. Berthonnet įkūrė Mokinių tėvų asociaciją, užregistravo ją Paryžiaus prefektūroje ir tapo pirmininke. Pirmajai Asociacijai priklausė 4 šeimos, tarp jų – lietuvė diplomatė Violeta Baltrušytė. Padedant jai, buvo užmegzti ryšiai ir su Lietuvos institucijomis.
„Mažosios prancūzų mokyklos” pradžia ir drąsūs mokytojai
Nuo naujųjų mokslo metų Asociacija siekė suformuoti atskiras prancūziškas klases. Pasak C. Berthonnet, tuometis Vilniaus 27-osios vidurinės mokyklos direktorius Vytautas Andrėkus buvo tikras frankofilas ir labai palaikė šią idėją. Taigi prasidėjo pedagogų paieška.
„Populiariame Prancūzijos žurnale „Télérama“ paskelbėme ieškantys trijų mokytojų. Gavome net 200 kandidatūrų! Prancūzijoje buvo jaučiamos didelės simpatijos ką tik iš Sovietų jungo išsivadavusioms Baltijos šalims, ypač Lietuvai dėl čia nuvilnijusios Dainuojančios revoliucijos”, – prisimena C. Berthonnet.
Įdarbinimo procesas vyko telefonu ir paprastu paštu. Galiausiai į Vilnių buvo pakviesti trys entuziastingai nusiteikę mokytojai. Darželyje įsidarbino Annie Beaufils, jungtinėje pradinukų klasėje – Laurent Déchaut, vidurinės mokyklos klasėje – Francienne d’Estaleinx. Anot mokyklos įkūrėjos, iš pradžių didžiausias iššūkis buvo finansinis stabilumas. „Prancūzų įstaigoje mokėsi labai mažai. Jų tėvai mokėjo atlyginimus mokytojams, rūpinosi jų apgyvendinimu ir kelionės išlaidomis“, – pasakoja C. Berthonnet. Kurį laiką mokytojais dirbo ir į pensiją išėję pedagogai savanoriai.
1992-ųjų rugsėjį pradėjo veikti viena darželio ir dvi mokyklos klasės. Ambasadorius Philippe de Suremain išsiuntė oficialią telegramą Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai ir ją informavo apie „mažosios prancūzų mokyklos” įkūrimą Vilniuje.
Darželį tuomet lankė 15 vaikų (net 13 lietuvių ir 2 prancūzai), pradinėje mokykloje ugdyti 5 mokiniai (2 lietuviai ir 3 prancūzai), vidurinėje – 2 prancūzai, kurie, padedant pedagogams, mokėsi atlikdami nuotoliniu būdu gaunamas užduotis. Muzikos, dailės ir sporto pamokos vyko kartu su lietuvių klasėmis.
Nuo pat mokyklos ištakų – lietuvių parama prancūziškam švietimui
Nuo pat įstaigos įkūrimo prancūzų mokyklą noriai rinkosi lietuvių šeimos. Daugelis jų – diplomatai, kurių atžalos prancūziškas ugdymo įstaigas jau buvo lankę kitose šalyse. „Mano vaikai lietuvių kalbą išmoko keletą mėnesių praleidę lietuviškame darželyje, todėl pamaniau, kad galima „pasinaudoti” prancūzų vaikų buvimu, kad ir lietuviai pradėtų bendrauti prancūziškai. Man didelį įspūdį paliko lietuvių tėvų noras rinktis prancūzišką darželį, juo labiau kad kai kurie jų jau mokėjo ir rusų, lenkų kalbas. Manau, prie mokyklos populiarumo prisidėjo mūsų švietimo sistemos patrauklumas bei didelis lietuvių susidomėjimas prancūzų kultūra“, – pasakoja C. Berthonnet.
Nuo keleto mokinių iki didžiausios tarptautinės mokyklos
C. Berthonnet teigimu, šiandieninė mokyklos sėkmė pranoko įkūrėjų lūkesčius, nors nuo pat pradžių jie galvojo apie tarptautinę mokyklą, skirtą visų tautybių vaikams, bei siekė sukurti Prancūzijos švietimo sistemos reikalavimus atitinkančią įstaigą.
1994-aisiais buvo suformuota ir pradėjo veikti pirmoji pilna CP (pirmokų) klasė, kurioje mokėsi 15 mokinių. Prieš išvykdama į kitą diplomatinę misiją, C. Berthonnet dar spėjo sudalyvauti šios klasės inauguracijoje. Ji pasakoja norėjusi užtikrinti, kad mokykla gyvuos ir jos šeimai išvykus iš šalies, tad įvairiuose fonduose ieškojo finansinės paramos.
Vėliau Tėvų asociacijos pirmininkės pareigas perėmė ambasadoriaus sekretorė Florence Jourdain, kuri rūpinosi mokyklos pripažinimu AEFE tinkle. Augo ir prancūzų bendruomenės vaikų, ir lietuvių skaičius. Nuo 2010-ųjų École française Montesquieu de Vilnius (taip tuomet vadinosi mokykla) įsikūrė naujose renovuotose patalpose Antakalnyje, Šilo g. 13, ir čia jau mokėsi keli šimtai mokinių. 2021-aisiais duris atvėrė antrasis licėjaus padalinys Subačiaus g. 7. O šiemet mokyklą baigė jau 8-oji abiturientų laida.
Vykdydami diplomatinę veiklą, Berthonnet šeima prie prancūzakalbių klasių įsteigimo prisidėjo ir Kazachstane, tačiau Vilniuje praleisti metai įsiminė labiausiai. „Visada domėjausi Vilniaus licėjaus raida. Džiaugiuosi dabartiniu jo žinomumu ir esu dėkinga visiems, kurie perėmė estafetę ir savo kasdieniu atsidavimu prisideda prie jo sėkmės”, – kalba ji.
Šiandien Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus tęsia savo sėkmės istoriją, siūlydamas kokybišką išsilavinimą multikultūrinei moksleivių bendruomenei. Jis tapo kultūrinių mainų ir akademinio meistriškumo centru, ugdančiu pasaulio piliečius.
Minėdami Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus istorijos pradžią, nuoširdžiai dėkojame jo įkūrėjams, atsidavusiems mokytojams, mokyklą palaikiusioms šeimoms, bei aktyviai lietuvių bendruomenei. Jų bendros pastangos ir nepalaužiamas atsidavimas sukūrė ilgalaikį kultūrinį ir švietimo meistriškumo palikimą.
