Prancūziškos kultūros švietimas su Vilniaus senamiesčio dvasia – taip nuo šiol galima apibūdinti Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjų (VTPL) , ką tik persikėlusį į senamiesčio širdį Vilniaus Subačiaus gatvėje. Pagal Prancūzijos nacionalinę švietimo programą išskirtinai prancūzų kalba organizuojamas mokymas yra šio licėjaus pagrindas, tačiau net 80% besimokančių – lietuvių šeimų vaikai. Ir ši dalis ateityje tik augs.
„2020-ais mokslo metais į koledžo/licėjaus klases priėmėme 15% daugiau mokinių nei ankstesniais metais. Prie šios sėkmės iš dalies prisidėjo naujosios pereinamosios klasės. Išlyginamųjų programų dėka atveriame licėjų vaikams, kurių tėvai domisi kokybišku prancūzišku švietimu, tačiau nemoka mūsų kalbos“, – pastarųjų metų įvestų naujovių rezultatus aptaria licėjaus vadovė Florence Llopis.
Paskatinti tėvų klausimų ir prašymų, VTPL įvedė „pereinamųjų klasių“ išlyginamąją programą, kuri leidžia pradėti mokytis licėjuje net ir vyresnėse klasėse nemokant prancūzų kalbos. Pasak F. Llopis, pirmoji į šią programą priimta mokinė buvo 15 m. amžiaus. Dabar ji mokosi 1ere klasėje (atitinka lietuvišką 11 klasę), yra viena iš klasės pirmūnių ir sieks išlaikyti prancūziškus abitūros egzaminus kartu su klasės draugais.
Tarptautinio tinklo dalis
Šiuo metu Prancūzų licėjuje iš viso mokosi daugiau nei 530 mokinių nuo 2 iki 18 m. amžiaus. Mokykla įsikūrusi dviejuose padaliniuose, ikipradinės mokyklos (darželio) ir pirmokų klasės mokosi Antakalnyje.
Pasak licėjaus vadovės, artimiausios ateities planas – toliau plėsti licėjų, kad visi mažieji, pradėję čia mokytis, liktų iki pat dvyliktosios klasės ir sėkmingai išlaikytų Baccalauréat egzaminus. Dar vienas svarbus tikslas – stiprinti anglų kalbos paruošimą ir įkurti dvikalbę klasę, kurioje mokiniai mokytųsi prancūzų ir anglų kalbomis. Nors jau šiandien čia ugdomi poliglotai, licėjų baigę mokiniai kalba 5-iomis kalbomis.
„Prancūzijos Baccalauréat yra diplomas, leidžiantis įgyti aukštąjį mokslą Prancūzijoje ir užsienyje. Šis diplomas pripažįstamas visoje Europoje ir daugumoje pasaulio šalių. Mūsų licėjaus mokinių rezultatai labai geri, todėl jiems lengviau įstoti į prancūzų aukštąsias mokyklas, kurios ieško gabių studentų iš Prancūzų mokymo užsienyje agentūros (AEFE) tinklo mokyklų“, – sako F. Llopis.
AEFE tinklas vienija mokyklas 137 pasaulio šalyse, nuo 2005 m. jam priklauso ir prancūzų licėjus. Visose tinklo mokyklose pamokos vyksta pagal Prancūzijos nacionalinę švietimo programą, tad net kraustantis iš vienos šalies į kitą moksleiviai gali tęsti pamokas.
Būtent todėl licėjus itin aktualus dirbantiems diplomatinėje tarnyboje ir daug keliaujantiems. Vis dėlto, tokios šeimos šiandien sudaro gana mažą visų licėjaus auklėtinių dalį. Leisti veikus į prancūzišką mokyklą renkasi vis daugiau Vilniuje gyvenančių lietuvių šeimų.
Pasirinkimo svertas – kalbos
Lina ir Rokas Masiuliai į prancūzų licėjų prieš pusantrų metų atsivedė du savo sūnus, kuriems šiandien 6,5 ir 4,5 metų. Pasak L. Masiulienės, per šį laiką vyresnėlis jau išmoko prancūziškai susišnekėti su klasės draugais, o ir mažasis laisvai šia kalba dainuoja daineles. O svarbiausia, abu laukia pamokų su entuziazmu, mėgsta ir nori mokytis.
„Turbūt pagrindinis motyvas, kodėl vaikai nori eiti į mokyklą, yra puikūs pedagogai, turintys labai gilią patirtį, mokę ne vienoje šalyje. Matosi, kad tai yra mokytojai, kurie myli vaikus ir moka įkvėpti norą mokytis. Iš vienos pusės, licėjuje yra aiški tvarka, tad vaikai jaučiasi saugūs, būdami aplinkoje, kur viskas aišku. Bet tuo pačiu čia ir daug laisvės kūrybai, saviraiškai. Tai puikus derinys“, – rezultatais jau džiaugiasi L. Masiulienė.
Pasak jos, renkantis mokyklą vaikams, buvo išstudijuoti bene visi galimi variantai: tiek lietuviškos valstybinės, tiek ir visos privačios bei tarptautinės mokyklos. Kalbos yra bene svarbiausias sprendimą rinktis VTPL nulėmęs kriterijus.
„Norėjome, kad vaikai gerai išmoktų kelias užsienio kalbas: anglų ir ypač prancūzų. Pirmiausia, turime ryšių su Prancūzija, ten gyvena giminių, su kuriais bendraujame, o ir mano tėvelis Tadas laisvai kalbėjo prancūziškai ir buvo frankofilas, jam buvo labai brangi Prancūzija. Antra, pagalvojome, kad jei vaikai užaugę norės rinktis darbą valstybei, prancūzų yra diplomatijos kalba ir jiems tikrai pravers“, – pasakoja Rokas Masiulis. Be viso to, šeima norėjo, kad vaikai puikiai mokėtų ir lietuvių kalbą, o Prancūzų licėjuje lietuvių kalbos mokoma pagal Lietuvos švietimo programą.
Tėvų galioje – visas ūkis
Masiulių šeima neslepia, kad mokestis už privačią mokyklą taip pat buvo labai svarbus kriterijus renkantis, nes prancūzų licėjaus kaina, lyginant su kitomis tarptautinėmis mokyklomis, yra prieinama. Mokyklos aplinka paprasta, vaikai joje jaučiasi gerai. Be to, mokykla yra ne pelno siekianti organizacija, tad visas lėšas panaudoja išskirtinai tik mokyklos tikslams. Papildomai prie įstaigos veiklos ir išlaikymo prisideda dar ir Prancūzijos Vyriausybė.
Dar svarbiau – galią nuspręsti, kur ir kaip bus panaudoti pinigai, prancūzų licėjuje turi iš tėvų sudaryta Valdančioji taryba, kurioje kurį laiką dalyvavo ir pats R. Masiulis.
„Tėvai, kurie yra taryboje, patys sprendžia visus pagrindinius mokyklos klausimus dėl finansavimo, patalpų, lėšų panaudojimo – praktiškai visą ūkinę dalį. Iš pradžių mane kiek nustebino, kokią didelę įtaką čia turi tėvai, bet, panašu, kad visame pasaulyje šiose mokyklose veikia tokia tvarka“, – sako R. Masiulis.
Būtent valdančioji taryba, t. y. tėvai, lemia net mokytojų atlyginimų klausimus, o ir sprendimą, į kurias patalpas reikėtų keltis, mokykla priėmė tik su tarybos sutikimu.
Nuo vienos klasės – iki egzaminų centro
Lietuvių tėveliai renkasi licėjų ne tik dėl puikaus išsilavinimo ar užsienio kalbų mokymo, bet dar ir dėl galimybės pažinti prancūzišką kultūrą nuo pat mažumės. Tokiu atveju, įgytas prancūziškas licėjaus baigimo diplomas įgauna visą prasmę“, – dar vieną privalumą mato Philippe Berthaud, vienas iš tėvų, anksčiau ėjęs valdančiosios tarybos pirmininko pareigas ir itin daug prisidėjęs prie licėjaus augimo Vilniuje.
Philippe Berthaud (dešinėje) kartu su tuometiniu Prancūzijos Respublikos ambasadoriumi Francois Laumonier ir tuometiniu Vilniaus meru Viliumi Navicku Šilo g. mokyklos inauguracijos šventės metu.
P. Berthaud kartu su žmona Raimonda Gintalaite pažymi, kad prancūziškos kultūros sklaida buvo ir yra vienas iš pagrindinių šios mokyklos tikslų. O kalbant apie pačios mokyklos augimą Lietuvoje, anot pašnekovų, itin gerų rezultatų pavyko pasiekti tik dėl glaudaus Lietuvos ir Prancūzijos bendruomenių susitelkimo ir noro turėti tokį švietimo centrą Vilniuje.
Beje, mokyklos pradžia 1992 m. buvo itin kukli – vienoje klasėje mokėsi keletas skirtingo amžiaus prancūzų diplomatų vaikų. Prireikė dešimties metų, kol šią mokyklą pripažino Lietuvos švietimo ministerija. O nuo 2010-ųjų „Ecole francaise Montesquieu de Vilnius”, taip tuomet vadinosi mokykla, veikė naujose renovuotose patalpose Antakalnyje, Šilo g. ir čia jau mokėsi keli šimtai mokinių.
„Tuo metu mes visi ne tik tikėjomės, bet ir sąmoningai siekėme, kad pradinė mokykla taptų tikru licėjumi. Direktorius ir pedagogai ruošėsi mokyklos augimui visomis prasmėmis. Skleidėme informaciją apie prancūzų mokyklą reklaminiuose plakatuose, lankstinukuose, iš lūpų į lūpas“, – tą laikotarpį prisimena P. Berthaud.
Jis pasidžiaugia, kad šiandien VTPL yra ne tik vidurinė mokykla, bet nuo šių metų jau tapo ir egzaminų centru. Iki šiol laikyti prancūziškų vidurinės baigimo egzaminų abiturientai vyko į Varšuvą, o dabar į Vilniaus prancūzų licėjų Baccalaureat egzaminų laikyti atvyks abiturientai ir iš aplinkinių šalių, pvz., Rygos, prancūzų mokyklų.